Visi žino, kaip svarbu šeimos vaidmuo vaiko ugdymui ir jo asmeninių savybių formavimui.
Pagrindiniai aspektai
Verta paminėti, kad šeimos įtaka vaiko auginimui gali būti teigiama ar neigiama. Paprastai tėvai jau įsivaizduoja, kokie turėtų būti jų vaikai, ir bandyti nustatyti norimą elgesio modelį, dėl kurio atsiranda skirtingų apribojimų. Ir norint sėkmingai ugdyti asmenį šeimoje, turi būti laikomasi šių taisyklių:
- Daugiau dėmesio skiriama kalbėtis su vaikais.
- Dirbti su kasdieniu vaiko gyvenimu, girti už sėkmes ir pasiekimus, padėti suprasti nesėkmių priežastį.
- Norėdami nukreipti teisingą kanalą sprendžiant problemas.
- Parodykite vaikui, kad jis yra tas pats asmuo, kaip jo tėvai, bendrauti su juo lygiomis teisėmis.
Dvasinis ir moralinis ugdymas šeimoje yra viena iš sunkiausių problemų. Galų gale pagrindiniai aspektai ir principai gali skirtis skirtingose kultūrinėse bendruomenėse ir šeimose. Tačiau visiems visiems turi būti laikomasi šių sąlygų:
- meilės ir nuoširdumo atmosfera;
- įvairių gyvenimo situacijų paaiškinimas ir aptarimas;
- Bauda neturėtų būti žeminanti ar įžeidžianti, jos tikslas - priversti žmones galvoti apie jų elgesį ir patiems atskleisti tam tikras išvadas.
Pagrindiniai šeimos ugdymo stiliai
Šeimoje yra keletas auklėjimo formų, kurių dažniausiai yra išvardytos toliau:
- Diktatūra ar sunkus auklėjimas . Dėl to vaikas augs arba agresyviai, ir mažai savigarbos , arba silpnas ir negali priimti sprendimų dėl savo.
- Pernelyg didelė globa ar pasitenkinimas viskuo . Skirtingai nuo pirmojo mokymo metodo, tokioje šeimoje vaikas bus pagrindinis. Tačiau šiuo atveju vaikai tiesiog nesupranta, kas gera, kas bloga, ką galima padaryti ir kas ne.
- Nepriklausomybė ir nesikišimas į plėtrą. Tokios rūšies dažnai pastebima, kai tėvai per daug užsiima darbu arba tiesiog nenori praleisti laiko mažiausiam šeimos nariui.
Kaip rezultatas, asmuo auga nepatenkinti ir su vienatvės jausmu. - Bendradarbiavimas arba dvišalė sąveika . Šiuo metu tai yra labiausiai priimtinas metodas. Galų gale šiuolaikinės šeimos ugdymas turėtų būti dialogas, kuriame tėvai ne tik "diktuoja" savo taisykles, bet ir įsiklauso į vaikų poreikius ir interesus. Šiuo atveju suaugusieji yra imitacijos modelis, ir aiškiai suprantama riba tarp to, kas leidžiama, o ne. Ir svarbiausia, vaikas supranta, kodėl negalima atlikti vieno ar kito veiksmo, o ne aklai laikytis išradintų taisyklių ir elgesio normų.